Baidarių žygis patvinusia Šalčia (2005.08.13-15)
Aprašymas paruoštas: 2006.03.27
Ingrida Prigodina-Lukošienė

Šalčios apsemti futbolo aikštelės vartai

Kelionės ežiukai:
Marius Lukošius
Ingrida Prigodina-Lukošienė
Adomas Urbanavičius
Sonata Jurėnaitė-Urbanavičienė
Artūras Vaisiauskas
Reda Iršėnaitė

Maršruto virvutė:
Vilnius – Papiškės
Papilškės – Šalčios upė – tiltas ties Valkininkais
Valkininkai – Papiškės – Vilnius

Maršruto aprašymas:
2005 08 13 (šeštadienis)
2005 m. vasarą mūsų baidarės kažkaip per ilgai užsigulėjo namuose nenaudojamos, vis nerasdavome laiko ištrūkti į gamtą paplaukioti kokia upe ar ežerais, tad rugpjūčio mėn. nutarėme ištaisyti šią klaidą ir išsiruošti į baidarių žygį. Šiemet Žolinės išpuolė pirmadienį, tad turėjome ne dvi, o tris laisvas dienas. Žygiui pasirinkome Šalčią. Toks pasirinkimas buvo dėl kelių priežasčių: visų pirma, tai buvo patogu mums – Lukošiams, nes mes galėjome pirmą kartą palikti savo 9 mėn. dukrą seneliams sodyboje Papiškių kaime, esančiame prie Šalčios. Na, o antroji priežastis buvo ta, kad šiemet Šalčia išėjo iš krantų, patvino pievos, laukai bei miškeliai, tad nutarėme pabandyti plaukti patvinusia upe.
Žygį pradėjome 9 val. Antakalnyje Volungės gatvėje, kur sukišę tris baidares ir kuprines į Mariaus ir Adomo mašinas, nurūkome Papiškių link. Iki Papiškių nuo Antakalnio yra 75 km, bet šiaip žygį Šalčia galima pradėti ne nuo Papiškių, bet nuo Gerviškių, nuo kurių iki Papiškių kaimo Šalčios upe yra vienos dienos žygis baidare.
Papiškėse buvome apie 10 valandą, oras buvo puikus, švietė saulė, nors prieš tai kelias savaites be perstojo pliaupė lietus, nuotaika buvo superinė. Na kaip visada žygis prasidėjo baidarių sudėjimu ir ilgu pusryčiavimu. Išplaukėme tik apie pusę dvyliktos, į baidares įsėdome šalia sodybos esančioje “pievoje”, t.y. toje vietoje, kur anksčiau buvo pieva, o dabar tą vietą galima buvo pavadinti žolėmis apaugusiu ežerėliu.
Pradėjus plaukti supratome, kad plaukimas bus įdomus, kadangi upės vagą sunku buvo susekti. Ganėtinai vingiuota Šalčios upė priminė didelę balą, iš kurios kur ne kur kyšojo vingiorykščių žiedynai, krantuose augusius medžius galima buvo apiplaukti iš visų pusių, o anksčiau buvusius upės stačius vingius galima buvo kirsti tiesiai. Už Papiškių kaimo yra kokie keturi maži tilteliai per upę, ir kai vanduo yra nepakilęs, tenka žygeiviams pernešti baidares, tačiau mums to neteko daryti, nes keli tilteliai buvo vandens nunešti, o kelis mes galėjome apiplaukti. Plaukimas Šalčia nuo Papiškių kaimo pradžios iki jo galo nepatvinusioje upėje užima 30–40 minučių, kadangi yra daug vingių ir tiltukų, tačiau šio žygio metu tą patį atstumą mes įveikėme per 10 minučių. Tokia proga, sustojome kaimo gale ir tupėdami baidarėse Šalčioje, pradėjome gurkšnoti Redos siurprizą – mėgintuvėliuose išpilstytą trauktinę.
Išgėrę siurprizą, plaukėme toliau pievomis ir miškeliais, ganyklomis ir futbolo žaidimo aikštelėmis, kartais net tekdavo pagalvoti kur toliau plaukti, nes upė taip smarkiai praplatėdavo, kad net negalima buvo suprasti kur plaukti. Pietums ir priešvakariams buvome sustoję prie gražių skardžių, kurie patvinusioje Šalčioje atrodė kaip nedideli kalniukai.
Mūsų pirmos dienos tikslas buvo pasiekti tiltą, kuriuo eina kelias Eišiškės – Pirčiupiai. Dažnai baidarininkai būtent šioje vietoje ir baigia žygį Šalčia, tačiau turintys daugiau laisvo laiko turistai gali keliauti toliau iki Valkininkų. Mes tilto nepriplaukėme, nors iki jo nedaug mums buvo telikę, mes tik spėjome, kad jis jau kažkur netoliese. Kadangi nepriplaukus tilto radome labai gražią vietą nakvynei pušynėlyje, tad nelabai norėjome kur toliau ir plaukti, nors buvo dar ganėtinai anksti – tik 16 val. Pasistatę palapines, sukūrėme lauželį. Kai kas vakarienei rado kelis baravykus. Vakarienei paruošėme tradicinį tokių žygių valgį – šiupinį iš visų produktų, kurių turėjome. Buvo fantastiškai skanu. Na, o arbatai vandenį ėmėme, be jokios abejonės iš Šalčios, kuri buvo tamsiai rudos ir beveik juodos spalvos. Tik po keleto dienų supratome kokį purviną vandenį gėrėme, kadangi patvinusi Šalčia prasiėjo pro žmonių išvietes ir ganyklas su visu juose esančiu turtu. Bet, mūsų laimei, niekas nieko nesusirgo, ir net nesuviduriavo. Na o vakare, jau temstant aš išsitraukiau kortomis praloštą Sheridan’o butelį, o vėliau Advocato likerį. Vakaras praėjo prie laužo, geriant skanius gėrimėlius ir kalbant visokius niekalus.
Naktį girdėjome kaip lietus barbena į palapinės stogą, tačiau laimei ryte jis jau buvo praėjęs ir nauja diena mus pasitiko tik apsiniaukusiu dangumi.

2005 08 14 (sekmadienis)
Antrąją dieną išplaukėme apie 11 val., ir vėl plaukėme pievomis ir laukais. Tiltą pasiekėme po kokių 15 minučių. Praplaukus tiltą, visi pajutome, kad srovė sustiprėjo ir neirkluojant baidarė gan greit lėkė vandeniu. Už valandėlės pasiekėme labai gražią sodybą, iš įvairių pletkų supratome, kad tai seimo nario Kirkilo sodyba. Įdomiausiai atrodė šios sodybos pavėsinė, kuri ne potvynio metu stovi, matyt, ant upės kranto, tačiau dabar ji stovėjo vandenyje. Priplaukę prie pavėsinės, išsilaipinome ir sėdėdami viduje, gurkšnojome turimo alkoholio likučius. Jausmas buvo toks tarsi sėdėtum plaukiančiame vandens namelyje.
Paskui plaukėme lėtai, neskubant, gražesnėse vietose sustodavome kojas pramankštinti bei užkąsti. Reiktų pasakyti, kad iki tilto vietos sustojimui yra žymiai gražesnės, daugiau skardžių ir pušynėlių, o už tilto pakrantės yra labai tamsios, drėgnos, daug brūzgynų. Plaukiant patvinusia Šalčia, atrodė, kad plaukiame per mangroves (medžius, augančius, vandenyje). Daugelyje vietų matėsi iki kiek buvo pakilusi upė, kadangi beveik ant kiekvieno medžio kamieno ar jo šakų kabėjo suneštų žolių liekanos.
Taip beplaukiant ir dairantis į krantus, staiga pastebėjome, kad vienoje vietoje kyšo baidarės viršus, o pati ji buvo panirusi po vandeniu. Pakrante vaikščiojo, matyt, nuskendusios baidares žygeiviai. Toje vietoje srovė buvo labai stipri ir mus labai greit nešė pro nelaimėlius, tad nieko nespėjome jų paklausti. Nustebome, kadangi toje vietoje nebuvo nei akmenų nei kitų didelių kliūčių.
Dėl tos pačios greit baidares nešančios srovės, Valkininkuose atsidūrėme jau 14 val. Baidares prisišvartavome prie tilto, kur jau buvo nemažas būrelis kitų baidarininkų. Kraunant baidares ir džiovinant daiktus, klausėmės kaip kiti turistai pasakojo nuotykius, plaukiant patvinusia Šalčia: girdėjome istorijas apie pamestus irklus, apvirtusias baidares ir nuplaukusį maistą. Jie buvo gerokai nustebę, išgirdę, kad mums nei vieniems neteko apvirsti. Išgirdome ir paskendusios baidarės, kurią matėme plaukdami, istoriją. Pasirodo, kad stipri srovė nunešė baidarę prie kranto, šalia kurios vandenyje riogsojo didelis kelmas ar rąstas. Baidarei už jo užkliuvus, iš karto ji apvirto, išmesdama ja plaukiusius ir visus daiktus į vandenį.
Besiklausant istorijų, po valandėlės prie tilto privažiavo mano tėvas, paėmė kelis žmones, kai kuriuos daiktus bei nuvežė į sodybą Papiškėse. Važiavo kažkokiais vieškeliais pro kaimelius ir laukus. Adomas ir Marius sodyboje, įsėdo į savo mašinas ir nuvažiavo vėl į Valkininkus paimti likusiųjų su daiktais.
Vakarą praleidome sodyboje, valgydami mano mamos išvirtą grybų sriubą, maudydamiesi pirtyje bei valgant keptą mėsą su alumi.

2005 08 15 (pirmadienis)
Trečią dieną praleidome kaip tikri gornopliažnikai: gulėdami pievoje, kur džiūvo baidarės ir kita manta bei lošdami kortomis...
Vakarop išvykome į namus...
Kaip gera buvo pabūti gamtoje.